zvabt

zvàbt interj. NdŽ; LTII70 1. cakt (atsimušimui, sudavimui žymėti): Zvabt jam kažin kas į plikę Db. Iš pačios ąžuolo viršūnės zvabt jam gilė – tiesiog į nosį rš. Zvabt arkleliui rykštele, ir bėga rš. 2. įgėlimui žymėti: Tik zvàbt bitė į ranką ir įgylė Dkš. 3. staigiam, netikėtam veiksmui nusakyti: Šoks šoks, tik zvabt į kitą pusę Dkš.